Dabar vis rečiau ir rečiau siunčiame bei gauname šventines ar progines atvirutes, nes jas jau beveik išstūmė kitokios pasveikinimo formos. Visgi dar visai neseniai tai buvo pagrindinė ir graži pasveikinimo priemonė. Kažkas tokias atvirutes saugo kaip relikvijas, kiti kolekcionuoja, o treti prie jų per daug neprisiriša ir labai nesaugo. O juk kiekviena atvirutė turi savo istoriją.
Buvo vėlyvas1968 m. ruduo. Tuometinės Šilutės rajono Saugų vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytoja atnešė devintokams laikraštį lenkų kalba „Przyjazn“ („Draugystė“). Jame buvo puslapis su lenkų moksleivių, kurie norėjo susirasti draugų kitose šalyse, adresais. Mokytoja pasiūlė parašyti laiškus ir susirasti naujų draugų. Žinoma, ji taip pat tikėjosi, kad mokiniai geriau pramoks rusų ir lenkų kalbas, nes laikraštyje dar buvo publikuojama skiltis: „Mokykimės kalbėti lenkiškai.“ Ne vienas ir ne du tuometiniai jaunuoliai susirado bičiulius, o viena tų laikų kalėdinė atvirutė iš Lenkijos išgyveno iki šiol.
Prabėgo 48 metai. Kaip greitai bėga laikas...
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
